Polisauga.lt

Artūras kalbėjo apie pensiją, bet netikėjau, kad pensininku taps taip greitai – jam tik tik suėjo keturiasdešimt. Tačiau prieš pat Kalėdas jį sutikau jau pensininką. Savaime aišku, norėjosi sužinoti priežastį, nes, kaip ne kaip, dar pakankamai jaunas būti pensininku. Priežastis, sako jis, gana banali: „Už tokį atlyginimą negaliu išmaitinti savo šeimos: vos ne pusę sumoku už šilumą, dar reikia mokėti kreditą, tai tiek ir belieka – ne gyventi, o vegetuoti. Dar pabūsiu mėnesiuką Lietuvoje ir važiuosiu į Angliją, ten toks kaip aš darbą visada rasiu, dirbti nebijau, o pinigų reikia.“ Banalu tai ar ne, problema aiški – policininkai už savo atlyginimą nebeišgyvena. Ir tokių daugybė, galima vardinti ir vardinti istorijas, kuriose policininkų šeimos tiesiog gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo, neleisdami sau nė pagalvoti apie pramogas ar naujesnius daiktus. Liūdna, kad būtent Artūras palieka policiją – beveik kartu pradėjome tarnauti policijoje, todėl jį gerai pažinojau, kartu dirbome, kartu ilsėjomės. Taip jau atsitiko, kad aš kiek aukščiau pakylėjau karjeros laiptais, tačiau tai nekenkė mūsų bendravimui. Artūras – apsiskaitęs žmogus, vienas aktyviausių „Proto mūšio“, kitų renginių dalyvis. Žodžiu, aktyvus policininkas, Lietuvos patriotas ir, apskritai, žmogus, kuris darė garbę šalies policijai. Tai kodėl, Artūrai, Virginijau, Tomai, kiti, einate iš policijos, sulaukę keturiasdešimties? Ar ir man reikia sekti jumis?

Nejučia pagalvoju apie tuos, kurie vadinasi vadovybe, žmones, šiandien einančius  policijos vadovų pareigas ir gaunančius už tai atlyginimą. Ir netikėtai randu tokius žodžius: „Dabartinė vadovybė turi tam tikrą matymą, kaip padaryti policiją patrauklią ir stiprią, žingsniai jau yra daromi“.

Taigi pirmieji žingsniai, kokie jie?

Per 2011 metus iš policijos išėjo daugiau kaip 1000 pareigūnų, įsteigta Imuniteto tarnyba su analogiškomis tarnybomis apskrityse, SNORO banke  užšaldytos policijos lėšos, taip ir likus neaiškumui, kodėl jos ten laikytos.  

Pabandžiau paieškoti informacijos apie kitus žingsnius. Galvoju, daugiausia tokios informacijos oficialiuose protokoluose, kur randame tradicinį „būtina didesnį dėmesį skirti policijos pareigūnų motyvavimo sistemai“ ir susirūpinimą, kad reikia priimti naujus policijos pareigūnus vietoj išėjusiųjų. Va ir visi žingsniai.

Mąstant apie motyvavimo sistemą, esu įsitikęs, kad vien padėkos raštai, informacijos pateikimas tinklalapyje ar net žiniasklaidoje yra moraliai pasenę ir nebemotyvuoja pareigūnų. Būtina rasti naujų motyvavimo formų, atsižvelgiant į nūdienos realijas, todėl manau, kad viena iš pagrindinių priemonių yra finansinis motyvavimas arba panaši reali paslauga:  nemokama kelionė, reabilitacija sanatorijoje, kredito dalies padengimas, gyvenamųjų patalpų suteikimas, gal – būsto pareigūnams statyba. Tai yra paprastos, bet tuo pačiu labai galingos motyvavimo priemonės. Norint tai padaryti, reikia apskritai keisti patį požiūrį į policininką, tai yra ne tik iš jo reikalauti, bet ir kažką jam duoti. O požiūris, kad tegu džiaugiasi apskritai gaunantis atlyginimą, niekaip netinka, nes Lietuvai įstojus į ES, mes pralaimime konkurencinę kovą su senosiomis Vakarų valstybėmis – apie tai byloja galinga emigracija. Taigi, išėjus jaunam, gerai paruoštam, vos keturiasdešimties  sulaukusiam pareigūnui, reikės daug laiko naujam žmogui iki pastarojo lygio paruošti. Todėl,  manau, turime atsisukti į tuos žmonės, kuriems yra suėjęs pensijinis amžius arba tuoj turi sueiti ir galvoti, kaip juos motyvuoti, kad jie dar liktų policijoje. Dauguma jų – vienokio ar kitokio lygio vadovai, o jeigu ir ne vadovai, tai pareigūnai, turintys didžiulį autoritetą.

Aš taip pat uždirbau pensiją, bet kurią dieną galiu dėti prašymą ant stalo ir trauktis. Nors ir klausinėju pažįstamų apie darbą ne policijoje, tačiau išeiti kol kas nesiruošiu. Priežastys kelios. Viena pagrindinių – verslo nesu daręs ir atėjęs į jį būčiau, policininko terminais kalbant,  tik tyrėjas, taigi turėčiau vėl labai daug dirbti, kad užsitarnaučiau sau vietą po saule; antra – mūsų, policininkų, nelabai kas ir pageidauja, na nebent apsaugininku, nes versle visko būna. Policininkais ten nelabai pasitikima. O svarbiausia – man patinka tai, ką darau, todėl man ne vis tiek, kas vyksta mano profesijoje. Todėl turiu moralinę teisę išsakyti savo nuomonę, ginčytis, kritikuoti, siūlyti, būti išklausytas, nes tai, dėl ko aš gyvenu ir tai, ką darau, yra mano profesija.

Labai gerai, kad į policiją ateina jaunimas. Bet svarbiausia – ką jie čia randa, kas jiems suteikia žinių, formuoja ideologiją apie policininko paskirtį visuomenėje. Be abejo, pirmieji jaunimui į pagalbą ateina vyresnieji kolegos. Tai žmonės, kuriais ne mažiau nei jaunimu reikia rūpintis, kuriuos reikia labai tausoti ir gerbti, o ne skubotai priiminėti jų prašymus atleisti ir nesigilinant pasirašinėti – „Sutinku“. Per savo tarnybos policijoje metus  tie žmonės yra parengę ne vieną puikų profesionalą, jau dirbantį aukščiausiuose sluoksniuose. Jų buvusiuose ar dar vadovaujamuose kolektyvuose jaučiama puiki atmosfera, žmonės noriai dirba ir stengiasi gerai atlikti jiems patikėtas pareigas. Kolegų pagarbą užsitarnavusių pareigūnų, vadovų patirtis – neįkainojama. Pasaulyje tokie specialistai itin vertinami ir saugomi, nes jų žodis ir praktiniai patarimai jaunam policijos pareigūnui yra labai svarbūs. Yra tekę lankytis tokiose paskaitose ir man, teko ir pačiam, naudojantis kūrybinės veiklos sąlygomis, perduoti patirtį. Visa tai patyręs galiu tvirtinti, kad vadinamųjų pensininkų įtraukimas į policijos pareigūnų mokymus yra labai naudingas. Būtų nepaprastai gera, kad vienas iš numatomų policijos vadovų žingsnių stiprinant policiją ir keliant jos prestižą būtų atsisukti į didelę darbo patirtį policijos sistemoje turinčius profesionalus – mano jau minėtus Artūrą, Tomą, Virginijų, sėkmingai dirbančius didesnių padalinių kol kas pareigas einančius vadovus ir paprašyti jų dirbti su jaunimu. Ar gi tai ne gera idėja?

Nieko nenoriu kritikuoti, tačiau man patinka į darbą žiūrėti kūrybingai. To, ką parašiau, nevadinčiau kritika, greičiau tai – sielos šauksmas žmogaus, kuriam gaila policiją paliekančių jaunų pensininkų. Gaila, kad ir vėl mes kuriame kažką – „turime matymus, darome žingsnius“ ir pan. O reikia tik vieno – leisti policininkui oriai gyventi.

Gintaras Bagužis