Polisauga.lt

Jurgos Šeduikytės gyvo garso koncertas.  Klausausi. Nejučia, kartu su lengvu jos rankos mostu, mano galvoje ima suktis mintys – apie tai, kas svarbu gyvenime.

Prisimenu praėjusią policijos – Angelų sargų dieną. Savaitgalį lankiausi Kaune, kur Vienybės aikštėje vyko  policijos ir visuomenės šventė. Stovėdamas ir žiūrėdamas, kas vyksta aikštėje, prisiminiau ankstesnes šventes Vilniuje, kurias ir man teko organizuoti. Nelabai kas pasikeitė:  „Aro“ pareigūnų pasirodymas, šunų ir žirgų gebėjimų demonstravimas, policijos darbo pristatymas, užsienio policininkų sveikinimai. Pagalvojau, stabilumas – geras dalykas: policija demonstruoja ką sugeba, visuomenė džiaugiasi, kad turi tikrus savo saugumo sergėtojus, pasiruošusius padėti žmogui bet kuriuo paros metu.  Išties, policija dažniausiai ir yra ta institucija, kuri labiausiai padeda žmogui. Taigi, žiūrint į visa tai, mane turėjo  apimti vidinė ramybė ir džiaugsmas, kad pagaliau visuomenė ir policija susivienijo ir sutaria. Žodžiu, turėjau įsijausti į masinę vienybės palaimą. Bet staiga prieš akis šmėstelėjo keturi mėlynais marškinėliais vilkintys jauni vyrai. Ant marškinėlių lietuvių ir anglų kalbomis užrašyta: „Mes badaujame “, „Daugiau jokių nemokamų atostogų“. O pas vieną ant priekinės marškinėlių dalies užklijuotas bado akcijos simbolis – per alkūnę sulenkta ranka atkištu kumščiu. Žiūrėdamas  į juos prisiminiau Vilniuje, Litexpo rūmuose, vykusią policijos dienos minėjimo šventę.  Ji  buvo graži:  grojo reprezentacinis pučiamųjų orkestras, vadovaujamas nenuilstamo Maestro, buvo sakomos sveikinimo kalbos, po kurių policijos pareigūnai ir darbuotojai lipo į sceną pasiimti apdovanojimų. Sėdintieji salėje atidžiai stebėjo pareigūnus ir pradėjo kažkaip nesmagiai jaustis. Apdovanojami buvo metų geriausieji, pavyzdys tokio garbingo vardo nepelniusiems. Tačiau scenoje rikiavosi marga minia: skirtinga uniforma, džinsais dėvintys, įvairiaspalviais batais avintys pareigūnai, pasidabinę žiedais, kitokiomis puošmenomis. Vilniaus AVPK viršininkas K. Lančinskas, neiškentęs, net pastabą vienam džinsuotajam davė. Teisybės dėlei turiu prisipažinti, kad mano uniformos dalys taip pat kiek skyrėsi – vilkdamasis nepastebėjau spalvų apgaulės, o po to buvo vėlu ką nors pakeisti. Taigi, nenuleisdamas akių nuo scenos, aš supratau – mes sergame. Kokia liga, negalėjau pasakyti, tačiau aiškiai suvokiau, kad ta liga mus tempia į dugną. Ir blogiausia, kad nėra už ko nusitverti. Nematau, kas gali ištiesti pagalbos ranką, nematau viršuje šviesos žiburio ir to, kas jį laikytų. Kažkaip pasidarė šalta.

O Jurga ir toliau dainuoja. Dainuoja nuostabiai – svajingai, jausmingai. „Štai vienas iš angelų, gali būti vienas iš tikrųjų angelų“, pagalvojau, ir pasidarė šilčiau.

Gintaras Bagužis

Gairės: Angelų sargų diena, Gintaras Bagužis, Jurga Šeduikytė, Kaunas, koncertas, liga, pareigūnai, Policija, policijos ir visuomenės šventė, stabilumas