Lietuvos jaunimo keliai

27 Rugsėjo, 2010 (09:45) | Įdomu | Autorius: Agne

Dovilę Paukštytę atvedė į Londoną. Tuomet jai buvo devyniolika – 2006-ųjų sausį, ką tik  baigusi vidurinę, mergina jau buvo Londone. Prisiminimai – jos laiškuose.
Tikiuosi, jie bus įdomūs policijos bendruomenei – Dovilė yra policijos pareigūnų dukra.
Gintaras Bagužis

Nuotrauka Susie B / FreeDigitalPhotos.net (http://www.freedigitalphotos.net/images/view_photog.php?photogid=179)

Antrasis: truputis sėkmės ir daug darbo

Atvykusi į Angliją, gyvenau su broliais. Gana greitai susiradau darbą. Lengviau įsidarbinti buvo dėl to, kad kalbėjau angliškai. Norėdama dar labiau lavinti savo anglų kalbą, darbo dairiausi restoranuose, kad galėčiau kuo daugiau bendrauti su žmonėmis. Be to, ką tik atvykusiems į Angliją susirasti darbą toje srityje yra paprasčiau.
Tik atvykusi ir pradėjusi gyventi savarankiškai buvau labai dėkinga savo tėvams už tai, kad mus išaugino savarankiškais žmonėmis. Viską buvau įpratusi daryti pati ir man tai atrodė natūralu. Be abejo, iškilus keblumams, mama su tėčiu visuomet patardavo. Dabar daug į ką žiūriu kitaip, kitaip vertinu žmones, aplinką. Net daiktai įgavo kitokią reikšmę. Anglijoje, kur yra be galo didelis prekių pasirinkimas ir yra galimybė lengvai įsigyti daiktus, imi vis mažiau ir mažiau juos vertinti. Juos paprasčiausiai naudoji, siekdamas palengvinti savo buitį. Būtent todėl ji vis ir keičiasi: tarkime, anksčiau indus plovėme rankomis, dabar tam pasitelkiame indaplovę, drabužius džiaudavome ant džiovyklos, dabar naudojamės elektrine, kurios, tiesą pasakius, taip ir nepamėgau, daiktui sugedus pirma stengdavomės jį taisyti, o dabar,  taupydami laiką, paprasčiausiai perkame naują. Žinoma, nesielgiame taip visada, čia tik keletas pavyzdžių. Tokie dalykai gal ir nėra gerai, bet jie lengvina buitį, taupo laiką ir leidžia jį išnaudoti prasmingiau. Žinau, kad Lietuvoje tokie laikai dar negreitai ateis.
Anglijoje turiu daug draugų lietuvių.  Nemažai tautiečių sutinku metro, parduotuvėse, bankuose, ligoninėse, tiesiog gatvėje. Pastebėjau, kad lietuvių itin padaugėjo šiais metais. Juos į Angliją atginė sunkumai Lietuvoje. Pastebėjau ir tai, kad į Angliją atvažiavę lietuviai bet kokia kaina siekia sau išsikovoti geresnę padėtį. Čia, kaip niekur kitur, išryškėja vienas esminių tautiečių bruožų – pavydas. Labai liūdna dėl to, kad kitų tautų žmonės stengiasi vieni kitiems padėti, o lietuviai elgiasi priešingai. Nors visur yra gero ir blogo… Tačiau čia pagalbos ar palaikymo galima sulaukti tik iš draugų, kad kuo nors padėtų nepažįstamas lietuvis – labai maža tikimybė, nebent jis iš to turėtų kokios nors naudos. Privalau paminėti, kad kitataučių esame labai vertinami už kruopštų darbą ir laikomi darbščiais, protingais bei atsakingais žmonėmis. Tai girdėti iš aplinkinių yra labai malonu. Tačiau tai reiškia ir kita – kad šie darbštūs, protingi ir atsakingi lietuviai renkasi būti čia, o ne tėvynėje…
Labai norėjau mokytis. Patekti studijuoti į Londono universitetą nebuvo labai sudėtinga. Pateikiau visus reikiamus dokumentus ir laukiau atrankos komisijos atsakymo.  Pradėjusi mokytis, darbo nemečiau ir iš savo patirties galiu pasakyti, kad mokytis ir tuo pačiu dirbti yra ganėtinai sunku. Ypač siekiant kuo geresnių mokymosi rezultatų. Beje, nemanau, kad taip yra tik Londone. Kažko siekdamas turi nuolatos sau priminti apie savo tikslus ir užsiskyrusiai link jų artėti. Būdavo ir būna dienų, kai atrodo nebegali… Tiesiog norisi viską mesti ir dingti. Tuomet padeda geras poilsis ar maloniai praleistas laikas su draugais.
Londone yra labai daug studentų iš įvairiausių pasaulio kampelių. Jie nesijaučia išskirti, dėstytojai susidaro nuomonę apie žmogų iš to, koks jo požiūris į dėstomą dalyką, kokie jo mokymosi rezultatai ir dedamos pastangos. Studijos universitete metams europiečiui kainuoja 3 290 Didžiosios Britanijos svarų sterlingų. Ar brangu? Tai, vėlgi, priklauso nuo individualios situacijos. Niekur nedirbančiam ir ką tik atvykusiam žmogeliukui tai būtų tikrai nepigu.
Nenoriu slėpti ir galiu tik pasidžiaugti, kad darbo atžvilgiu man labai pasisekė – darbdavys kiek galėdamas padeda man organizuoti darbą taip, kad galėčiau jį derinti su studijomis ir laisvalaikiu. Esu jam be galo už tai dėkinga – be darbdavio pagalbos derinti darbą ir mokslus tikrai būtų nelengva. Man pasisekė ir dėl to, kad visi man svarbiausi objektai yra Londono centre, todėl kelionės nėra ilgos. Iš namų iki centro važiuojant metro – 10–15 minučių, iki darbo – 25-ios,  nuo darbo vietos iki universiteto – 20 minučių. Jei iš namų iki centro važiuočiau automobiliu, jį pasiekčiau per 15–20 minučių.
Gaila, ne visiems taip pasiseka, kaip, drįsčiau sakyti, pavyko man. Nors ir man pradžioje, keletą pirmųjų mėnesių, kai reikėjo adaptuotis svetimoje šalyje,  buvo labai sunku. Nežinojau kur eiti ir nuo ko pradėti. Be to, jautėsi beprotiškas ilgesys tėvams ir namams. Manau, pati pradžia ir yra sunkiausia. Nenoriu, kad žmonės pamanytų, jog viskas čia lengva. Taip nėra. Tiesiog drįsčiau pasakyti, kad man kažkiek pasisekė, o ir pastangų nemažai įdėjau, kad turėčiau tai, ką dabar turiu. Tačiau iki šiol prisimenu tėčio ištartus žodžius prieš mums čia atvykstant. Jis mums                        sakė nesitikėti, kad šitoj šaly viskas auksu žibės, ir buvo visiškai teisus.
Pažįstu keletą žmonių, kuriems atvykus buvo be galo sunku. Jie buvo apgauti vadinamųjų įdarbinimo agentūrų Lietuvoje. Atvykę jie ne tik negavo žadėto darbo, bet dar turėjo sumokėti beprotiškus pinigus už gyvenamąją vietą. Kadangi angliškai mokėjo tik keletą žodžių, ne taip lengvai patys galėjo susirasti darbo. Esu girdėjusi istorijų apie apgautus, kalbos nemokančius žmones, kuriems yra tekę miegoti po atviru dangumi, kurie neturėjo pinigų net kelionei namo.
Norėčiau paminėti, kad dabar atvykusiems tautiečiams, ypač nekalbantiems angliškai,  tikrai sunku čia išsilaikyti, kadangi reikalavimai darbui, mokslams, būsto nuomai yra nuolat keliami ir bandoma stabdyti, kaip sakė Deividas Kameronas, „nežabojamą imigraciją”.

Rašyti komentarą