Polisauga.lt

Valstybinis skonis. Koks jis?

17 Rugsėjo, 2010 (10:30) | Migracija | Autorius: Agne

Žmonės palieka Lietuvą. Jauni, darbingi, verslūs. Kas stos į jų vietą? Ar likusiųjų Lietuvoje gerovė – imigrantų rankose. Ar kartais nesame pasmerkti nutautėjimui savo pačių tėvynėje?
Apie tai kalbėjomės su žinomais šalies kultūros vaikėjais Pranu Morkumi ir Vytautu Toleikiu. Gal skaitytojams bus įdomi jų nuomonė?
Gintaras Bagužis

G. B. Ar mes esame pasmerkti emigracijai? Kaip vertinti galimą kitataučių veržimąsi į Lietuvą? Kokia kitų šalių patirtis?
V. T. Kokios yra patirtys? Į galvą ateina Suomija, kuriai iš ES šalių jaučiu didžiausią simpatiją. Ypač dėl to, kad ji 1939 metais su ginklu kovojo prieš nepalyginamai galingesnį sovietinį agresorių ir laimėjo, o dabar man suomiai regisi kaip pati darbščiausia Europos tauta. Teko lankytis Tautų kultūros centre Helsinkyje, kuriame verda įvairių emigrantų kultūriniai projektai. Tai vieta, kurioje nepamirštamos tautos šaknys, bet kartu integruojamasi ir į Suomijos bendruomenę. Vadovauja šiam centrui tunisietis. Charizmatiškas intelektualas, puikiai kalbantis suomiškai, be gimtosios arabų mokantis bent penkias Europos kalbas, išmanantis muziką, režisūrą. Anot jo, suomiai jaučia darbo jėgos poreikį. Jie turi bene didžiausią kvotą ES – per metus priima apie 700 pabėgėlių, nekalbant apie ekonominius bėglius. Puikiai tvarkydamiesi, jie turi ir sunkumų. Nemaža dalis pabėgėlių – pasitraukusiųjų iš pilietinių karų zonų, žmonės patyrę baisias traumas. Dalis nemoka rašyti, skaityti. Kaip tokį mokyti suomių kalbos? Dėl to jie uždari, kompleksuoti, linkę bendrauti tik gimtąja kalba ir tik mažoje savoje bendruomenėje. Sunku su jais užmegzti kontaktą. Kuriasi nemaža rusų bendruomenė, bet ji daug rūpesčių nekelia.
G. B. Lietuvoje prieglobsčių prašytojų apskritai nėra daug. Daugiau – ekonominių atvykėlių. Tačiau bandymų priglausti būta. Gal patirties mažoka…
P. M. Šalys remiasi rekomendacijomis. Prancūzijoje vyksta diskusijos dėl romų. Anksčiau tyliai būdavo daroma, t. y., pažeidus šalies įstatymus, juos deportuodavo. Atsirado labai svarbi formulė – įsileidimas įmanomas esant įstatymo pagrįstoms prielaidoms. Svarbu laikytis tam tikrų visuomenės normų. Siekiant suformuluoti lietuvišką požiūrį dėl čigonų, realiai reikėtų gauti oficialios informacijos iš Prancūzijos ir Italijos, išanalizuoti diskusijos medžiagą. Lietuva nėra jiems tiek patraukli. Svertus dėl ekonominių perbėgėlių galima pritaikyti įstatymų pagrįsta tvarka. Šis momentas yra palankus, nes atsiranda sąjungininkas vakarų valstybėse, kurios būtinai priims sprendimus ir nustatys reglamentavimo sistemą. Įstatymo išaiškinimas gali pasitarnauti reguliariam reikalo tvarkymui – jei stums iš ten, daugiau atsiras čia, nors Lietuva daugiau vaidina tranzitinės šalies vaidmenį.
G. B. Gal Lietuvai iš tikrųjų reikia žmonių iš kitur? Ta masė žmonių kuria vienokį ar kitokį ekonominį produktą. Ir krizė lengviau išgyvenama. Ką turėtume daryti?
V. T. Valstybė turi turėti savo skonį ir savo meniu. Gal jį formuoti padėtų viešas diskursas žiniasklaidoje sąmoningiems valstybės tarnautojams, politikams ir padiktuotų kryptingesnius sprendimus. Istorinis šimtmečių pavyzdys rodo, kad būdavo tie skoniai – Vytautas Didysis atsivežė karaimus, nes jie ištikimi, neperbėga į priešų pusę. Ne be reikalo Vytautas jiems patikėjo saugoti Trakus. Buvo tam tikra logika, kodėl būtent tos tautos, o ne kitos. Pasaulį išmaišę lietuvaičiai kaip netinkamiausią migracinės politikos pavyzdį pateikia Švedijos didmiesčius: kūrėsi socialiniame užribyje izoliuoti migrantų rajonai, dabar net labai kriminogenizuoti, kur žmonės nesiekė gerai išmokti švedų kalbos, išsilavinti, gyveno iš pašalpų. Užaugo nauja veltėdžių karta, kuri nežinia ką veikia Švedijoje. Sukuriamas defragmentuotas etnosas, kurio profesija tėra defragmentuotas etnosas: mano specialybė – romas, mano specialybė – pabėgėlis. Savo laiku mūsų romai Didžiojoje Britanijoje, Šveicarijoje šmeiždavo Lietuvą, kad joje neva yra diskriminuojami rasiniu pagrindu. Kol tokio „nuskriaustojo“ byla gerą pusmetį tiriama, jis gauna pašalpą ir, aišku, nelegaliai dirba. Tas modelis universalus, galioja visoms tautoms bei šalims, priklausomai nuo aplinkybių bei ES konjunktūros. Europinė patirtis yra didelė, galima ja sekti – pas mus ir atslinks tokie procesai. Ar išdrįsime sakyti – šitie emigrantai pasiteisina, o šitie – ne, sunku pasakyti. Antai Tomas Venclova kiek suabejojo čečėnų neklystamu herojiškumu – iškart buvo užsipultas, tarsi kalbėti apie tautų charakterius būtų nusikalstama veikla? Tuomet nedelsiant iš mokyklų išmeskime ir K. Donelaitį, nes jis savo „Metuose“ nepalankiai kalba apie atsikėlėlius į Prūsų Lietuvą. Nejaugi valstybė, pati būdama šeimininkė, neturi teisės prognozuoti šalies demografinės situacijos? Kas tuomet atsakingas? Kodėl mes, vos tik apie tai pradėdami kalbėti, iškart rizikuojame būti apšaukti rasistais ir ksenofobais, o amerikiečiai ir toliau ramiai gali bet ką išsiųsti iš savo šalies? Yra valstybės tarnautojai, kurie yra atsakingi už Lietuvos ateitį. Taigi valstybė galėtų formuoti tam tikrą savo skonį. Tarkime, valstybė žino, kad kinai, nors ir yra lojalūs, darbštūs, vysto prekybą, smulkius verslus, niekada nesiintegruos į Lietuvos kultūrą, ji visados bus uždara, stengsis su mumis bendrauti ne lietuviškai, o rusiškai. Tai valstybė turi galvoti, kiek kinų per metus mes pajėgūs priimti. Reikia galvoti apie ateinančią demografinę situaciją. Turkai – puiki tauta. Bet mes nežinome, kas bus su pačia Turkija po kelių metų – ji europės ar gravituos į radikalų islamą. Nesvarstyti to – tiesiog neatsakinga, nes su islamiškas vertybes išpažįstančiomis bendruomenėmis, kurios iš esmės neprieštarauja krikščioniškosioms, būtinai atsliūkina ir krikščionių nekenčiantys fundamentalistai. Jei Dievo duotas žemės lopinėlis, už kurį mes atsakome, yra mūsų tėvynė, nejaugi nekorektiška kalbėti, kas bus po 50 metų Lietuvoje ir kokia bus demografinė situacija. Net užuominas apie tai stengiamasi įvilkti į kokias nors rasistines fobijas. Kiek galima apsimetinėti, kad žmogus neturi elementaraus savisaugos jausmo, kad tauta, pajutusi, kad gali išnykti, neturi pradėti jausti nerimo. Kitas dalykas – kiekviena valstybė turi žinoti, kiek jie gali įsileisti emigrantų, kokios bus pasekmės, kokia bus demografinė situacija po keleto metų ir tada spręsti, ar dauguma jausis saugi. Neturime teisės palikti viską savieigai, nesuvaldomus procesus kitoms kartoms, nes žmogaus natūroje yra noras išlikti ir jaustis saugiu savo žemėje.
P. M. Reikia prisiminti procesus, kurie jau įsibėgėję – Rusijos ir Kinijos pasienis prie Amūro. Rusija atidavė 150 km² teritoriją ir susitaikė su tos dalies praradimu – proanūkiai klausinės, ar kažkada tai priklausė mums. Tai vyksta tylios emigracijos būdu. Kinai veikia per de fakto. Kinai įsitaiso pasieny ir tautos maišosi – rusų moterys teka už kinų ir gimsta kinų vaikai. Ir taip ramiai, nekariaujant, atsidurs Kinų valstybėje. Lietuva – tik dalis globalinio proceso.
V. T. Jei kalbėti apie skonį, žinome, kas yra kiniškas fenomenas, kitas dalykas – musulmoniški kraštai, pabėgėliai iš šiaurinės Afrikos. Juk teroristinius išpuolius vykdė Britanijoje gimę musulmonai, baigę britiškas mokyklas. Reikia tik įsivaizduoti, kokią įtaką daro religija, islamo iškraipymai. Aš didžiuojuosi, kad Lietuvos totoriai savo laiku nepasidavė gundymui iš Irano fundamentalistų gauti lėšų mečetės statybai. Nugalėjo lojalumas Lietuvai ir sveikas protas, nes buvo įsiklausyta į to meto Tautinių mažumų departamento direktorės nuomonę. Iš tiesų valstybės tarnautojų, politikų sprendimai daug lemia.
P. M. Iš pradžių buvo žodis. Šiuo metu argumentacija, motyvai – visa plauks iš vakarų. Ta diskusija yra nepaprastai produktyvi, tiesiog ji turi įsiplieksti Lietuvoje.
V. T. Dėl valstybės skonio, meniu, kurį galima būtų formuoti – pusė Europos humanitarinio universiteto studentų nori likti Vilniuje ir mokosi lietuvių kalbos, kita pusė nori emigruoti toliau į vakarus. Jei Lietuva turėtų rimtą politiką, tai joje labiausiai turėtų būti laukiami žydai, litvakai. Dabar iš Pietų Afrikos Respublikoje esančių žydų, 80 proc. yra kilusių iš Lietuvos. Tai didžiausia žydų bendruomenė, kilusi iš Lietuvos. Jauni traukiasi į kitus kraštus. Lietuva nieko negali pasiūlyti, miega, o jie čia galėtų puikiausiai verslą vystyti. Dalis žydų Izraelyje nepritampa. Pagal restituciją galėtų jiems duoti turto, kaip startui. Kita mums artimiausia tauta – baltarusiai. Reikėtų žmonių, kurie nesitenkina minimumu, kuriems reikia šiokių tokių vakarų. Baltarusija – patikimiausias ir potencialiausias mūsų emigrantų donoras. Juo labiau, kad tai yra slavų tauta, jiems, lyginant su kinais, lengviau mokytis lietuvių kalbos. Kiti galimi posovietinių respublikų žmonės – uzbekai, laikomi vidurinėje Azijoje darbščiausia, iniciatyviausia tauta. Tadžikai – etniškai artimi, indoeuropiečiai. Svarbus jų religingumo laipsnis, ar jie jau „apšviesti“ emisarų iš arabų kraštų? Labiausiai kontraversiška grupė yra čečėnai. Tauta, kuri 20 metų kariauja, iš esmės nieko nekuria, nesilavina. Žinokime, ko galime tikėtis. O kalbama, kad labiausiai dėl savo teisių „šokdina“ būtent jie. Nors dauguma neskuba mokytis lietuvių kalbos, nes Lietuva jiems kaip tranzitas, gaunant ES šalies pasą.
G. B. Jie čia gauna vadinamą laikiną apsaugą. Tačiau taip pat turi rasti būdą išgyventi.
V. T. Būtų gerai, kad pavyktų pasikviesti aristokratų, žmonių iš Brazilijos, Meksikos, nors jie yra iš lenkiškosios kultūrinės orbitos, vis tiek jų šaknys lietuviškos. Valstybė turi vieną kartą apsispręsti dėl dvigubos pilietybės. Valstybė daug išloštų, jei iš Lietuvos kilusius žmones traktuotų kaip lietuvius, kaip Mozės tikėjimo ar lenkų kultūros, lenkų kilmės lietuvius.
G. B. Kaip atsigaminti, išsaugoti tautiškumą?
V. T. Vienas iš pirmųjų kriterijų – integracija vyksta sparčiau tada, kada tauta pati turi savimonę, nacionalinį orumą ir tvirtą šalies šeimininko jausmą. Kada žmogus pajaučia, kad tautiškumas gerbiamas, kad lietuviai patys turi nacionalinę savigarbą, tuomet ir jie labiau linkę integruotis. Kaip formuojasi lietuviškas tautinis identitetas? Kas gali apibrėžti? Mokykla tą dalyką yra gerokai ištrynusi dėl keisčiausių priežasčių. Nematau ir modernaus lietuvio. Tas suvokimas – kad Vilniaus rusus reikia vadinti lietuviais, tik pasakyti, kad jie yra rusų kilmės, bet jie yra lietuviai, tai šito trūksta. Ta modernesnė paradigma mums daugiau duotų, taip pat ir prisirišimo prie savo krašto. Yra kelios paradoksalios priežastys, dėl ko tas identitetas toks savotiškas pasidaręs. Trūksta modernaus požiūrio į Lietuvą ir pasaulį, tautinės savigarbos. Lietuvai trūksta atviro diskurso, rimtų pašnekesių, galinčių padėti suformuoti tą politiką. Nematau, kad valstybė eitų viena labai aiškia kryptimi. Politika realizuotina valdininkams ir politikams dirbant viena kryptimi. Valstybės pareigūnai turi pradėti kalbėtis – jei vienos institucijos darys viena, kitos – kita, bus palaida bala, kaip iki šiol ir buvo.