Polisauga.lt

Žiniasklaidoje nestinga pranešimų apie tuštėjančią Lietuvą – dėl geresnių perspektyvų ją paliekančius jaunus žmones. Vieni jų išvažiuoja padirbėti – užsidirbsią pinigų ir grįšią, kiti pasitobulinti profesijos srityje ar studijuoti. Kokį įspūdį jiems palieka viešnagė svečioje šalyje?
„Jei pakviestų pagal kvalifikaciją padirbėti užsienyje, nepraleisčiau šanso“, – sako 25-erių Andrius Vasiliauskas,  Tarptautinės teisės ir verslo aukštosios mokyklos studentas, pusmetį praleidęs Olandijoje. Ten jis pagal tarptautinę studentų mainų programą ERASMUS Leideno aukštojoje neuniversitetinėje mokykloje (Leiden university of Applied Sciences the Netherlands) mokėsi tarptautinės teisės.

Gintaras Bagužis

Į Olandiją Andrius važiavo su dviem draugais. Jie Leideno aukštojoje neuniversitetinėje mokykloje buvo vieninteliai lietuviai ir vieni pirmųjų toje mokymo įstaigoje ERASMUS programos dalyvių. Todėl nauja patirti teko ne tik jiems, su kai kuriais pokyčiais privalėjo taikstytis ir dėstytojai. Nors pastebimos diskriminacijos jaunuoliai nepajuto, su tam tikra lektorių netolerancija Andriui teko susidurti. Pradžioje jos nesureikšmino, bet vėliau, paskatinti bendramokslių, kartotis neleido. Ilgainiui dėstytojai įprato į juos kreiptis ne olandų, bet anglų kalba, išmoko Lietuvos pavadinimą.
Vos atvykusius lietuvius pasitiko jiems skirtas padėjėjas, vadinamas mentoriumi. Jis padėjo jiems įsitvirtinti akademinėje bendruomenėje, supažindino su miestu, gyventojų tradicijomis. Dėstytojai lietuvius iš karto priėmė draugiškai, tačiau vėliau vis kildavo nesusipratimų dėl privalomo bendravimo anglų kalba: neatsakydavo į elektroninius paklausimus, neišversdavo kai kurių tekstų lietuviams studentams suprantama kalba, nors pagal tarptautinę studentų mainų programą tokios paslaugos jos klausytojams turėjo būti suteiktos. Tokie nesusipratimai trukdydavo mokslams, sukeldavo kitokių nepatogumų. Lietuvius studentus tokiose situacijose palaikydavo kurso draugai, todėl dėstytojams neliko nieko kito, kaip atsižvelgti į lietuvių pageidavimus. Tam tikro nejaukumo mokymo įstaigoje jautė ir merginos, atvykusios pagal ERASMUS programą iš Belgijos. Jų žiniomis, pagal tarptautinę studentų  mainų  programą besimokantys studentai turėtų būti daugiau globojami, mokytis pagal atskirai sudarytą programą. „Gal taip atsitiko, kad šiame universitete mes buvome pirmieji studentai, atvykę mokytis pagal ERASMUS mainų programą? Todėl buvo tam tikrų nesklandumų, – svarsto Andrius. – Pavyzdžiui, informacija apie egzaminus taip pat buvo teikiama olandų kalba. Už kalbėjimą per egzaminą net gavau įspėjimą, nes kurso draugės klausiau, ką dėstytojas aiškina. Tuo tarpu paklausęs jų, atsakymą išgirsdavai olandų kalbą,  ir tu kaip nori… Savo išskirtinumo tarp kurso draugų nejautėme, gal kiek daugiau globos, paslaugų: pavyzdžiui, rengiantis kelionei į Belgiją patys užsakė bilietus, užvažiavo paimti. Jie linkę bendrauti, lengvai susipažįsta, labai padėjo mums integruotis į universiteto bendruomenę.“
Studijų kokybę ir universiteto akademinę bendruomenę Andrius vertina labai gerai. Lyginti turi su kuo – nedaug liko iki studijų pabaigos Tarptautinės teisės ir verslo aukštojoje mokykloje, teko mokytis Vilniaus universitete. Pradžioje, prisipažįsta, auditorijose dėl bendramokslių elgesio buvo kiek nejauku – Leideno universiteto studentai paskaitų metų bendrauja tarpusavyje, vaišinasi atsineštu maistu, naudojasi ryšio priemonėmis. Aišku, taip, kad netrukdytų aplinkiniams ir dėstytojams. „Visiška priešingybė Vilniaus universitetui, kur paskaitų metu tyli, klausai ir rašai. Dar skubi, nes niekas nesidomi, spėji ar ne. Tarptautinėje teisės ir verslo aukštojoje mokykloje dėstytojai yra atlaidesni, jie neskuba, pakartoja nespėjusiesiems, draugiški, labiau linkę bendrauti su auditorija. Leidene dėstytojui nerūpi, ką tu darai per paskaitas. Jis išdėsto savo dalyką, po paskaitos paklausia, ar nėra klausimų, ir išeina. Studentas gali klausyti, konspektuoti, gali nekreipti dėmesio į dėstomąjį dalyką, nes žino, kad visą paskaitos medžiagą ras savo elektroniniame pašte, – prisimena Andrius. – Rimtai į mokslus žiūrintys žmonės stengiasi paskaitų nepraleidinėti, nes paskaitos turinys niekada neprilygs kompiuteriniam jos variantui. Juo labiau, kad gauti gerą įvertinimą Leideno universitete nėra paprasta.“
Su kurso draugais ir juos globojusiu mentoriumi lietuviai lankydavosi Leidene studijuojančių užsienio studentų pamėgtose kavinėse. Viena tokių – „Einšteinas“. Joje nuolatos sukosi kalbos apie studijas, įsidarbinimo galimybes. O jų – daug. „Olandijoje jau bakalauro studijas baigusieji nelieka be darbo, o baigęs magistrą, jų žodžiais, esi dievas. Ten verslo ar teisės kompanijos nevengia jaunų žmonių, linkusios užsiauginti sau specialistą, – pastebi Andrius. – Mokytis Leideno aukštojoje neuniversitetinėje mokykloje, lyginant su pasirinktąja Lietuvoje, yra labai sunku. Tačiau pasirengti profesijai ten galima labai gerai. Nuolaidų studentams nedaroma – vertinimo sistema sudėtinga, įsisavinta medžiaga tikrinama testais, todėl gauti labai gerą įvertinimą nėra lengva. Ten nepakanka tik trumpai atsakyti į klausimą, reikia nurodyti visas priežastis, kitas galimybes, išimtys ir tuomet galbūt tavo atsakymas bus įskaitytas 100 proc. Neteko girdėti, kad kuris nors kursiokas už egzaminą gautų aukščiausią balą. Yra žmonių, kurie tuos pačius egzaminus perlaikinėja po keletą metų. Mums, lietuviams, buvo padaryta išimtis ir leista egzaminus laikyti žodžiu – taip lengviau buvo išreikšti mintis. Egzaminuodavo dviese – dalyko dėstytojas su kolega. Jie pateikdavo bendrą vertinimą. Dėstytojai dirba labai atsakingai, nes yra tikrinami aukštesnės institucijos. Itin kruopščiai saugomasi bet kokio plagiato. Ten svarbus mokslo lygis ir žinių pateikimas. Tas žinių bagažas, kurį parsivežiau per pusę metų, yra labai didelis – laisvai galėčiau paskaityti vieną kitą paskaitą apie tarptautinę teisę, žmogaus teises, išanalizuoti bent 30 visame pasaulyje garsių bylų. Įsivaizduoju, kad Leideno aukštojoje neuniversitetinėje mokykloje mokslus baigę žmonės būna pakankamai profesionalūs. Jei aš ieškočiau darbuotojo, imčiau tokį. Prieš išvažiuodamas studijuoti į užsienį, maniau, kad mokytis Lietuvoje, o dar – Vilniaus universitete, yra sunkiausia Europos Sąjungoje.  Neneigsiu, sunku, bet Leideno aukštojoje neuniversitetinėje mokykloje yra sunkiau. Tačiau patirtis to verta. Bet kuriam jaunam žmogui pasakyčiau: neverta užsisėdėti vienoje vietoje, jei yra galimybė pasimokyti kitoje šalyje, ja reikia pasinaudoti.“

Andriaus pastebėjimai apie Olandiją:

•    Brangi būsto nuoma: trijų miegamųjų kambarių, salono ir kelių vonios kambarių su virtuve kotedžo mėnesio nuoma kainavo 1 050 eurų.
•    Populiarūs dviračiai: turėjo savus, kuriais nuo namų iki universiteto atmindavo per 15 minučių.
•    Penktadienio vakarais jaunimas traukia į centrą.
•    Žavūs šeštadienių turgūs centrinėje miesto gatvėje, kur žmonės paprasčiausiai pasistatydavo stalus ir prekiaudavo kuo tik nori – maistu, daiktais drabužiais.
•    Brangios knygos: storesnės kainuoja apie 50 eurų, plonesnės – 15.
•    Olandai atsargiai renkasi draugus – juo tapti gali tik užsitarnavęs jų pagarbą, įgavęs jų pasitikėjimą: jei nesi tikras dėl pažado įvykdymo, geriau nežadėti. Olandai supranta tik  TAIP arba NE, jokių GAL ten negali būti.
•    Žmonės laisvai kalba angliškai – nuo vaiko iki senelio.
•    Daug kitataučių, jokia diskriminacija nepastebima.
•    Išgėręs jaunimas neagresyvūs.
•    Kovinės veislės šunys gali negyvai užlaižyti.
•    Paskambinus pagalbos telefonu, iš karto atvažiuoja policija ir greitoji medicinos tarnyba.
•    Policijos daug ir įvairios. Pareigūnai mandagūs ir paslaugūs.

Žemiau pateikiamos Olandijoje studijavusio Andriaus Vasiliausko užfiksuotos akimirkos iš viešnagės.

Gairės: Andrius Vasiliauskas, aukštasis mokslas, diskriminacija, ERASMUS, Gintaras Bagužis, integracija, jaunimas, Leiden, Lietuva, netolerancija, nuotraukos, Olandija, pastebėjimai, studentai