Polisauga.lt

Baltarusija – geriausia pasaulio valstybė

31 Gegužės, 2010 (11:50) | Iš kelionių | Autorius: Agne

Jau nebe pirmą kartą tarnybos reikalais tenka lankytis Baltarusijoje. Šį kartą, kaip Vilniaus migracijos valdybos vadovą, domino vizų išdavimo praktika Baltarusijos piliečiams. Todėl susitikau su Lietuvos ambasados Baltarusijoje konsule, su savo studijų laikų draugu – vicekonsulu Valdu, Baltarusijos migracijos tarnybos darbuotojais. Kalbėjomės apie geresnį institucijų bendradarbiavimą, pasikeitimo informacija galimybes. Po tokių susitikimų tampa lengviau bendrauti ir spręsti netikėtai bendrame darbe atsirandančias kliūtis.
Padiskutuoti norėčiau ne apie Baltarusiją ir Lietuvą siejančias migracijos problemas, o apie mažai besikeičiančią šalį kaimynę. Gal ji tik man tokia pasirodė?
Baltarusija graži savo gamta – apsėtais laukais, sodria medžių lapija. Skverų žaluma pakerėjo ir du milijonus gyventojų skaičiuojanti sostinė. Minskas kažkiek pasikeitęs – statomi nauji gyvenamųjų namų kvartalai, plečiamos automobilių neapgultos gatvės, švarinami kiemai ir miesto aikštės. Jauku. Tokia aplinka sukuria ramybės įspūdį. Deja, jis apgaulingas. Atidžiau pasidairius, pabendravus su vietos gyventojais pastebi įkyriai į paviršių lendantį neturtą ir užslaptintą baimę. Čia negali būti kitoks, galvoti kitaip, pasisakyti, siekti daugiau nei tau leista. Čia vis dar gyvenama pergalės Antrajame pasauliniame kare nuotaikomis, idealizuojama buvusi šalies didybė, propaguojama tautos vienybė ir stiprybė.
O automobilių gatvėse nėra, pasirodo, dėl to, kad žmonės neturi už ką juos įsigyti. Net ir apie būstus naujai statomuose daugiabučių kvartaluose eiliniai miestiečiai gali tik pasvajoti. Juo labiau – milicijos pareigūnai. Taip yra dėl nelanksčios kreditavimo sistemos – kreditų metinės palūkanos siekia 19 proc. Tiesa, valstybė jaunam žmogui, milicijos pareigūnui, kai kuriais atvejais taiko paprastesnes kreditavimo sąlygas – 5 proc. metinių palūkanų, tačiau jo pasirinktas būstas neturi viršyti 20 kvadratinių metrų bendro ploto. Gerai, jeigu tavo šeima susideda iš 5 asmenų, o jeigu tu vienas? Vartojimo kreditui taip pat taikomas 19 proc. metinių palūkanų. Tai žiaurūs pinigai! Todėl kreditavimas sustojęs. Ambasados darbuotojai, matydami medikų, mokytojų, policininkų darboviečių išrašus iš atlyginimų, stebisi, kaip šitie žmonės apkritai išgyvena.
Žiūrėdamas į maisto ir pramoninių prekių kainas ir pasiūlą parduotuvių lentynose, kavinių meniu pats tuo stebėjausi. Bet žmonės kažkaip išgyvena! Tiesa, vaistai, gaminti ne Europos Sąjungos valstybėse, pigesni. Žinoma, pigesnės ir cigaretės – dvigubai ir daugiau. Dauguma baltarusių apsiperka vietos turguose, kiti važiuoja į Maskvą. Jei būtų lengva gauti vizas, važiuotų ir į Vilnių. Norinčiųjų gauti vizas į Lietuvą, nors jos kainuoja 60 eurų, yra labai daug – per dieną išduodama iki 450 vizų (vienas darbuotojas per dieną išduoda apie 150 vizų, nors pagal Europos Sąjungos standartus turėtų išduoti iki 10). Baltarusiai nori važiuoti į Lietuvą, nes mūsų šalis jiems asocijuojasi su įsivaizduojama laisve. Gal tos laisvės idėjų jie pasisemia ir iš mūsų tautiečių – statybininkų, statančių baltarusiams taip sunkiai įkandamus butus? Statybose dirba ir rusų, ir ukrainiečių, lietuvių čia taip pat nemažai, nes leidimus dirbti statybose yra gavę per 1 000 įvairių specialistų. Tačiau savo jaunimo išleisti iš šalies baltarusiai nenori. Į norinčiuosius išvykti ilgesniam laikui žiūrima paniekinamai – lyg į valstybės išdavikus. Tokia ideologija Baltarusijoje veši.
Sužavėjo kitas, kiek savo dydžiu sostinei nusileidžiantis miestas, Brestas. Jis – kitoks, labiau europietiškas. Matyt, įtakos kitoniškumui turėjo ir turi artima kaimynystė su Lenkija. Pastatai gražesni, tvarkingesni, net žmonės lyg kitaip apsirengę, daugiau besišypsančių. Tačiau ir čia svarbi Antrojo pasaulinio karo atmintis, kurią lyg įkūnytų Bresto gynėjų memorialas. Ta pagarba kovotojams atsispindi net jaunų žmonių veiduose. Ką jau kalbėti apie daugybę karo atminčiai skirtų renginių ir dainų posmų, traukiamų šalies jaunuomenės. Atrodytų, lyg tauta tęsia pasiruošimą kovai prieš kažkokį mistinį priešą. Taip ir norisi pasakyti: „Žmonės, karas baigėsi prieš 65-erius metus! Jūs ne kareiviai, o vis kariaujate. Kur jūsų priešas, kokiai kovai ruošiatės? Gyvenkite šiandiena, žvelkite į rytojų.“ Tomis idėjomis persisunkęs ir jaunimas. Gaila tų jaunų žmonių. Juk ilgai negalės tai tęstis – jiems bus sunku pereiti iš vienos sistemos į kitą, vytis mus ir kitas ES valstybes.
Dar pastebėjau – paslaugos žmonėms sunkiai artėja link jų. Prisimenu vieną detalę – ilgai keliaujant automobiliu norėjosi pailsėti, kavinėje ar degalinėje atsigerti šiltos kavos. Šito malonumo negalėjau sau leisti ištisus 300 kilometrų dėl paprasčiausios priežasties – nebuvo vietos, kur būtų buvę galima nusipirkti puodelį kavos. Apsidžiaugiau vienoje parduotuvėje aptikęs skelbimą – „Kava –24 valandas“. Deja, jis buvo apgaulingas. Tuomet ir sakau pardavėjai: „Kaip čia taip, važinėdamas po Baltarusiją ištisai girdžiu, kad Baltarusija yra geriausia pasaulio valstybė, kad čia gera gyventi. O kavos atsigerti, pravažiavęs 300 km, negaliu. Kaip taip gali būti?“
Moteris nepasimeta ir atšauna: „Baltarusija – pati geriausia valstybė po Lietuvos.“
Gal būčiau taip ir pabaigęs pasakojimą, tačiau teko kalbėti su Talino policijos prefektu ir po šio pokalbio jau norisi sakyti kitaip. Ne taip mes toli nužygiavome, lyginant su baltarusiais.

Keletas nuotraukų iš apsilankymo Baltarusijoje. Paspaudę ant nuotraukos, ją galite pamatyti viso dydžio: