Polisauga.lt

Didžiulį atgarsį visuomenėje sukėlė žinia, jog Vilniuje leistos gėjų eitynės. Vieni bijo gėjų ir eitynių, kiti piktinasi sostinės valdžios sprendimais, treti netekę žado dėl homoseksualų įžūlumo – išeiti į gatvę ir viešai demonstruoti savo lytinę orientaciją!
O ką galvoja policininkas? Tas, kuris įpareigotas užtikrinti viešąją tvarką kasdiena ir numatomų eitynių metu? Policininkas pirmiausia – žmogus, jį supančios visuomenės narys, priimantis tos pačios visuomenės primestas elgesio taisykles ir sampratą. Tačiau iš jo, tvarkos saugotojo, visuomet tikimasi daugiau. Daugiau supratingumo, lankstumo, tolerancijos.
Apie tai – toleranciją kitokiam, žmonių sąmonę ir visuomenės nebrandumą kalbėjausi su filosofu Algiu Davidavičiumi, Lietuvos inovacijų centro projektų konsultantu.
Kai kuriomis filosofo mintimis norėčiau pasidalyti su visais. Kviečiu paskaityti.
Gintaras Bagužis

Dauguma mokslininkų sutaria, kad žmogus negali pasirinkti savo lytinės orientacijos, ji yra biologiškai sąlygota. Yra žmonių, kurie gimsta su natūraliu polinkiu mylėti, erotiškai domėtis tos pačios lyties asmenimis. Ir nelabai ką jie galėtų pakeisti gyvenime, net jeigu mėgintų gyventi kitaip – slėptų polinkį, bandytų jį valdyti – vis tiek jie tą polinkį turi. Tai yra visai natūralus žmogaus polinkis. Dėl to daug kur pasaulyje toks polinkis nelaikomas nuodėme ar trūkumu. Homoseksualūs santykiai, būtent vyrų, labai neparankiais imti vertinti katalikybės: iš tokios aistros negimsta vaikų, o pats aistringumas gadina bendrą discipliną, žmonių santykių drausmingumą. Per ilgus amžius homoseksualumas buvo laikomas nuodėme, blogiu, kurio reikia vengti, už kurį reikia bausti. Taip buvo susitarta krikščionybėje – ką stengiamės kartu daryti ir ko vengiame. Tačiau pasaulyje jau yra pokyčių ir mes negalime paprasčiausiai vengti tokių žmonių ir laikyti juos savaime blogais. Žinome, kad žmonės negali pakeisti savo polinkio, vadinasi turime juos pripažinti kaip lygius sau. Suaugęs žmogus pats pasirenka sau mylimąjį ir mes neturėtume manyti, kad tai yra blogis. Teisę taip manyti prisiima katalikai, bet ne jie vieni nustato mūsų visuomenės tiesas ir susitarimus. Esame Europos Sąjungos nariai, turime žvelgti plačiau ir priimti įvairias nuomones. Negali kito žmogaus smerkti ar galvoti, kad jis už tave blogesnis vien dėl to, kad jis turi kitokį polinkį, odos spalvą, gimęs kitoje vietoje, yra kitos lyties ar amžiaus. Bendras Europos šalių gyventojų sutarimas yra vertinti vienas kitą pagal nutylėjimą, vienodai gerai. Sociologai pastebi, kad Lietuvoje, lyginant su kitomis ES valstybėmis, daug dažniau su nepažįstamu žmogumi bendraujama su išankstiniu nepasitikėjimu, baimingu atsargumu. Įsitikinimą, kad neverta pasitikėti kitu žmogumi, kad kitas žmogus yra pavojingas, lietuviai susiformavo ne tik dėl prastos istorinės patirties, bet ir dėl blogai suprastos krikščionybės, esą visi žmonės iš esmės yra nuodėmingi. Tai pavirto bendru vaizdiniu, jog visi žmonės iš prigimties yra blogi ir nė vienas nėra vertas pasitikėjimo, o ypač besiskiriantys nuo mūsų. Tai buvo ir tebėra diegiama iš kartos į kartą. Blogus žmones reikia valdyti jėga, nes jie supranta tik prievartą. Iš tikro krikščionybės idėja kita – žmonės gali elgtis gerai ir būti geri, suaugusiesiems nereikia tėviškos priežiūros, kiekvienas gali mąstyti, suprasti tikrovę ir prie jos kūrybingai prisitaikyti. Ir tai turi vykti ne per prievartą, drausminimą ar ribojimą. Reikia atgauti supratimą, kad visi žmonės iš prigimties yra bent kiek geri, kad skirtingumai yra reikalingi, kad jie rodo talentus, kitiems neprieinamas galimybes. Elgesiu ar odos spalva išsiskiriantys žmonės laikomi blogio šaltiniu, bijoma, kad jie gali pakenkti. Kitoniškumas dėl blogai suprastos krikščionybės, paprotinės visuomenės, dėl istorinio, sovietinio palikimo kelia nepasitikėjimą, baimę, o tuo pačiu mintį, kad tai yra pavojinga, bloga.
Negalime įtarinėti vienas kito esminiu blogumu. Pasaulis smarkiai pasikeitęs, nebegalime gyventi taip, kaip anksčiau. Žmones norėta suvienodinti, nes bet koks skirtingumas silpnina valdančiojo galią. Visi esame lygios vertės, galime mąstyti ir suaugti, turime rasti naujus orientyrus, gerbti vienas kitą ir pripažinti, kad dėl skirtumų nesame blogesni vieni už kitus. Gyvenimas nestovi vietoje, jokiu būdu savaime mūsų nežaloja ir pokyčiai, kurie vyksta, nėra savaime blogi. Gyvename ne vien savo kaimo bendruomenėje, bet didžiuliame pasaulyje, kurį sudaro įvairūs žmonės, skirtingos bendrijos, kurios kitaip elgiasi ir supranta savo aplinką. Kad galėtume su jomis tame globaliame pasaulyje gyventi, reikia nebijoti jas pažinti, suprasti. Dėl to mes nepasikeisime, tik praturtėsime. Homoseksualai – nėra ta bendruomenė, kuri stengtųsi kitus sugadinti. Tai tiesiog žmonės, kurie nori viešai pasakyti, kas jie tokie yra ir ką jaučia. Problema ta, kad tos grupės žmonės yra painiojami su kriminaline subkultūra ir neformalių kriminalinių kastų, ypač įkalinimo įstaigose, pavadinimais ar vaizdiniais. Homoseksualūs santykiai įkalinimo vietose naudojami kaip prievartos priemonė – nukenčia negalintieji apsiginti. Tokių vaizdinių negalime perkelti į platesnį gyvenimą. Homoseksualumas kaip taisyklė nėra naudojamas prievartai tarp žmonių ir reikia suprasti, kas tas yra. Romos katalikų bažnyčia remiasi švento rašto interpretacija, kad homoseksualūs santykiai yra negerai, bet patys žmonės nėra dėl to blogi. Tai išverčiama į baimingos neapykantos, nuodingus pranešimus, kviečiančius naikinti tokius žmones vien dėl to, kad jie tokie yra. Katalikų bažnyčia kažkodėl aiškiai neatsiriboja nuo tų neapykantos skleidėjų ir nepasako, kad neapykanta yra blogai, kad nevalia žmonių neapkęsti dėl to, kad jie tokie yra. To akivaizdžiai reikia.
Nėra čia ko apibendrintai smerkti ir patį homoseksualų gyvenimą – tarp jų yra skirtingai besielgiančių, skirtingų siekių turinčių žmonių. Tai yra žmonės kaip ir visi kiti, dirba tuos pačius darbus, tačiau, kaip rodo sociologiniai tyrimai, dažnai dėl kitų nesupratingumo bijo būti atviri dėl to, ką jaučia ir gyvena dvigubus gyvenimus. Suprasti tai gal padėtų toks pavyzdys: įsivaizduokite vyrus, gyvenančius moterų taisyklėmis valdomame pasaulyje, kur būti moterimi yra normalu, o vyru – nenormalu ir gėda, ir tą reikia slėpti. Dėl to visi privalėtų elgtis kaip moterys, vaizduoti moteris. Jaučiantis kitaip, gyvenama nuolatinėje, sekinančioje įtampoje. Taip Lietuvoje gyvena dauguma homoseksualių žmonių. Ir būtent dėl mumyse vis dar esančių nuodingų nuostatų, kad visi žmonės yra blogi, o skirtingi žmonės – dar blogesni, nes jie kelia pavojų nusistovėjusiai tvarkai. O ta tvarka remiasi griežtos rankos, tėviško valdymo vaizdiniu, ir viskas, kas iš tos tvarkos iškrenta, suprantama kaip didžiulis pavojus: gyvenimas nebeturės aiškių ribų, orientyrų, pagal ką gyventi – kas gera, kas bloga. Esame linkę bausti vienas kitą, kaltinti ir gėdinti kitokį. Gėda yra nuodingas jausmas, verčiantis žmogų jaustis iš esmės blogai, paklusti stipresniojo valiai, kas yra labai neteisinga, griauna dabartinę visuomenės esmę. Tai neturi nieko bendro su sveiku kaltės kaip moralinės ir bet kokios atsakomybės jausmu, kurią gėda mumyse dažnai pakeičia. Homoseksualus žmogus gėdinamas tuo, kad yra toks, homoseksualumas jam pateikiamas kaip purvo dėmė, kaip didžiulis jo trūkumas, kurio jis negali pakeisti – jaučiasi lyg gyvendamas su kilpa ant kaklo, kurią kas nors bet kada gali patraukti. Beje, kaip rodo sociologų rengiama statistika, labiausiai homoseksualumo, kaip normalios orientacijos, viešinimui priešinasi vyrai, kurie patys nėra tikri dėl savo polinkių. Jiems baisu, kad praras savo didelėm jėgom išlaikomą tą formalų, išorinį vyriškumą. Gyvename nebe pirmykštėje bendruomenėje, įveikėme totalitarinius rėžimus, gerai suprantame, kad žmonės turi gerbti vienas kitą ir bendradarbiauti. Esame lygiųjų visuomenė ir ji tik dėl to yra gyva ir kūrybinga. Sociologas Ričardas Florida atrado, kad tose vietose, kur žmonės laisvai gyvena savose bendruomenėse, paprastai labiau nei kitur klesti kūryba ir inovacijomis grįsti verslai. Jis tai pavadino gėjų indeksu. Pakantumas įvairovei, leidimas būti kitoniškam leidžia išbandyti naujoves ir augti visų kūrybingumui. Skirtingi žmonės gali pasakyti kažką naujo ir naudingo apie tikrovės dalis, kurių nemato kiti. Produktyviai į tai reaguojant, kartu galima būtų daugiau padaryti.
Artėjančios homoseksualų eitynės kaitina aistras. Pasitelkiant stereotipus, tikinama, kad gėjų paradas yra kažkas tragiškai baisaus, iš anksto skiepijamas nepasitikėjimas tais žmonėmis. O jų lyginimas su zoofilais, pedofilais yra paprasčiausias nesupratingumas. Dėl neišmanymo, tamsumu grįstos baimės skleidžiama nuomonė, kad visa ta grupė žmonių yra bloga ir pavojinga, galinti kažkam pakenkti. Palaikant neapykantos grupes siekiama nutildyti skirtingus žmones, o bandantiems prieštarauti geriausiu atveju grasinama emociniu smurtu – kad žmonės sustingtų baimėje skirtis iš kitų ir taptų vientisa mase, minios kristalu. Tačiau nebegalime gyventi su fašizmo skiepytais galios kristalais, pasaulis, kurio dalis esame, yra paremtas kitais principais – lygiaverčių žmonių santykiais, kaip tinklu, kuriame reikia rasti savo vietą. Ta sistema yra paremta skaidrumu ir žmogaus teisėmis, ne prievarta ir gąsdinimais. Turime išsivaduoti iš sovietų skiepytos baimės. Gėjų paradas nėra sąmokslas prieš Lietuvą. Viso labo tai – demokratinė manifestacija už pilietines teises, kurios tiems žmonėms teisėtai priklauso, demokratinės valios pareiškimas žmonių, kurie nenori slėpti to, ką jaučia ir nori tą patvirtinti. Turime tai gerbti ir negalime drausti – tokia teisė įtvirtinta ES ir Lietuvos įstatymuose. Policijos pareigūnų prašyčiau palaikyti viešąją tvarką tokiu mastu, kad visi jaustųsi saugūs, kad saugūs jaustųsi net tie žmonės, kurie prieštarauja paradui – kad būtų saugūs nuo savo galimybės smurtauti. Labai svarbu neleisti baimingai neapykantai pavirsti smurtu vienas kito atžvilgiu. Reikia stabdyti smurtą. Turite būti budrūs ir atlikti pareigą, kad žmonių baimė nevirstų vienas kito žalojimu.
Linkėčiau matyti vienas kitame žmogų ir apginti tą žmogiškumą.

Gairės: Algis Davidavičius, eitynės, filosofas, gėjai, homoseksualai, katalikybė, Lietuva, Lietuvos inovacijų centras, lytinė orientacija, pakantumas, paradas, policininkas, Ričardas Florida, sostinė, tolerancija, viešoji tvarka, Vilnius, žmogiškumas