Polisauga.lt

Velykos pasibaigė, atėjo pavasaris ir  kiekvienas susitikimas su saule teikia didžiulę palaimą  ir džiaugsmą. Dienos eina ilgyn, šviesos – daugyn, kažkaip tikiesi, kad va va ir tau kažkas gero nutiks: sulauksi netikėto pasiūlymo darbe, pradėsi ruoštis suplanuotai kelionei. Kiekvieno lietuvio lūpose tie magiški žodžiai: „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą…“ Tokiu metu norisi daryti visiems gera, nebūti suirzusiam, neskleisti  blogų emocijų. Iš tikrųjų taip ir turėtų būti, tačiau…
Vis tenka išklausyti įvairių istorijų, kada žmonės, susidūrę su policininkų darbu, mažų mažiausiai lieka nusiminę. Remdamasis keliomis istorijomis, pabandysiu panagrinėti, kodėl taip atsitinka.
Pirmoji istorija. Situacija, su kuria susidūriau, yra paprasta ir visiems gerai žinoma: skubu ryte prie automobilio ir žiūriu – jis užstatytas kitu. Ir kaip tyčia tuomet, kai skubiai turiu važiuoti į žmonos močiutės laidotuves. Apeinu apie automobilį, pasižiūriu, gal koks lapelis su telefono numeriu ar šiaip kokia informacija, pavyzdžiui, kad tuoj tuoj grįšiu, paliktas bus. Nieko neradęs, suku policijos budėtojui ir pasakoju situaciją. Kol atvažiuoja patrulis, išsiaiškinu, kad automobilio savininkas – egzaminą rašantis šalia esančios suaugusiųjų mokyklos abiturientas. Nueinu į mokyklą ir jos vadovų prašau leisti vairuotojui patraukti automobilį. Išgirstu neigiamą atsakymą – išeiti iš egzamino uždrausta. Imu nervintis. Sulaukiu patrulio, pasisveikinu su kolegomis ir tikiuosi pagalbos. Deja, jos nesulaukiu: pareigūnai pasiūlo parašyti pareiškimą, kuris bus persiųstas į komisariatą, o ten išnagrinės. Tuomet taip negailestingai su manimi pasielgęs pažeidėjas bus nubaustas. Teko skambinti broliui, kuris, nuvažiavęs pusę kelio, grįžo ir nuvežė mus į laidotuves.
Ar man padėjo policininkas? Manau, atsakymas aiškus. Teisybės dėlei pasakysiu, kad aš taip ir nesužinojau, kaip buvo pasielgta su tuo pažeidėju.
Antroji istorija. Prieš kelias dienas į panašią situaciją pateko mano kolegė. Ji savo automobiliu negalėjo išvažiuoti iš kiemo – vartai buvo užstatyti džipo. Automobilyje tūnojo didelis šuo, vairuotojo nebuvo. Savaime aišku, kolegė iškvietė patrulį. Šis atvažiavo, pamatė šunį ir atsisakė kviesti tarnybą, kuri priverstinai nuvežtų automobilį į specialią saugojimo aikštelę. Savo atsisakymą pareigūnai motyvavo tuo, kad, nuveždami automobilį su šunimi, pažeistų gyvūnų globos, laikymo ir naudojimo taisykles. O dar automobilis su automatine pavara. Šiai sugedus, grėstų dideli nemalonumai. Kolegei taip pat buvo pasiūlyta nuvykti į policijos komisariatą ir parašyti pareiškimą. Moteris dėl nenumatyto incidento ir taip jau gerokai vėlavo į darbą, todėl nesirengė trukdytis ilgiau, bet išdrįso pareigūnų paprašyti pavėžėti ją arčiau miesto susisiekimo priemonių. Kadangi pareigūnams buvo nepakeliui, moteriai neliko nieko kita, kaip bėgti į artimiausią troleibusų stotelę.
Abiejose situacijose žmonių problemos nebuvo išspręstos. Tiek aš, tiek mano kolegė turėjome patys ieškoti išeities iš keblios situacijos. Tad kam tuomet gaišti laiką, kviesti policiją, jei ji nepadeda išspręsti atsiradusios problemos?  O kad pažeidėjas kažkada bus nubaustas… Gal ir pajusčiau šiokią tokią satisfakciją žinodamas, kad skriaudikui bus atlyginta. Bet vargu ar tai kada sužinočiau.
Kritikuoti lengva, tačiau ką gi siūlai, pasakytų ne vienas. Pabandykime pamodeliuoti. Tarkime, aš nežinau visų teisės aktų, reglamentuojančių patrulių darbą. Bet darbo patirtis ir sveika logika leidžia padėti išspręsti minėtas  problemas. Pirmuoju atveju patruliui būtų užtekę nueiti į mokyklą, išsivesti abiturientą, kuris būtų patraukęs automobilį, ir aš būčiau laimingai nuvažiavęs. Patrulis vėliau surašytų tarnybinį pranešimą komisariatui, kur pažeidėjui tektų gerokai pasinervinti. Po to aš dar gaučiau informaciją apie priimtas priemones. Galite sakyti – paštas brangus, bet yra įvairiausių informavimo kelių: telefonas, elektroninis paštas, policijos tinklalapis. Žodžiu, tik „pajunk“ fantaziją. Antruoju atveju policininkai, suprasdami, kad žmogus vėluoja į darbą, galėjo pasielgti paprastai –  surašyti dokumentus, nuvežti moterį į darbą, o po to pateikti sąskaitą pažeidėjui, kaip už lydėjimą, kurio viena valanda įkainota 70 litų. Sakysite – nesąmonė. Tačiau tuo mūsų darbas ir ypatingas. Nors ir kaip būtų keista, bet aš vėl grįžtu prie pagrindinio, mano supratimu, būtino policijos tikslo – „Siekti, kad policija būtų geriausia institucija Lietuvoje“. Kadangi tokio tikslo nėra, policininkui ir jo vadovams lyg ir vienodai, kaip bus išspręsta žmogaus problema.
Kitą kartą panagrinėsiu dar porą situacijų, dėl kurių žmogus, išgirdęs, kad policija padeda žmogui, labai nuliūsta.

Gintaras Bagužis

Gairės: istorijos, patruliai, Policija, problemos