Polisauga.lt

„Lietuvos policija sieks tapti pačia moderniausia struktūra pasaulyje“, „Lietuvos policija sieks tapti organizacija, kuria visuomenė labiausiai pasitiki iš visų valstybinių organizacijų“ – tokios dvi frazės sukasi galvoje ir nepalieka manęs. Vis klausiu, kuri geresnė – pirma ar antra. Bet staiga susivokiu: Gintarėli, kokias nesąmones kliedi, esi utopistas, optimistas, ne realistas, ir apskritai, nesuvoki, kur tu dirbi ir nesusivoki situacijoje. Na taip… , iš tikrųjų kažkokias nesąmones svaičioju. Bet taip norėtųsi, kad policija tokia būtų, taip aš tada didžiuočiausi, kad dirbu tokioje institucijoje, kuri yra gerbiama visuomenės! Dori ir sąžiningi žmonės čia užeina ir visuomet gauna tai, ko tikisi, nes čia dirba profesionalai, darbuotojai, kuriems patinka darbas, jie jį gerbia ir tausoja, ir jiems ne tas pats, kaip žmogus jaučiasi. Šypsena čia yra įprastas dalykas, visų nuotaika gera ir labai gera. Na, užteks svaičiojimų, geriau galvok, kaip kovoti su nusikalstamumu, narkomanija, prostitucija, nelegalia migracija ir šiaip su visomis visuomenės negerovėmis. Kovotojas turi būti visada pasiryžęs šokti į pagalbą piliečiui ir ryžtingai duoti atkirtį visokiam netikusiam gaivalui. Kovotojas negali šypsotis ir gailėtis, tai – silpnumo požymis. Jo veidas turi būti rūstus, rimtas, susikaupęs, nesvarbu, kad truputį aptukęs, juk tai – gerovės ženklas.

Mūsų šūkis – GINTI. SAUGOTI. PADĖTI. Lyg būtume kariai. O aš nenoriu būti karys, aš noriu būti žmogaus draugas, bičiulis, pagaliau – aš noriu jam tarnauti. Visai neseniai perskaičiau pasaulyje gerai žinomo autoriaus Napoleono Hilo knygą „Teigiamas požiūris ir sėkmė“. Knyga įdomiai ir suprantamai parašyta, ji privertė susimąstyti: o koks gi tavo tikslas toje žemėje, kam tu čia esi, kokią naudą tu duodi sau, artimiesiems, aplinkiniams žmonėms, pagaliau – Lietuvai? Beje, šituos klausimus kelia ne vienas autorius, ir paprastai tie klausimai mus visus nervina. Bet aš eilinį kartą prisiverčiau į juos sau atsakyti. Ir netikėtai mano galvoje atsirado paprastas ir visai banalus atsakymas: mano tikslas yra tarnauti žmogui, nes aš pasirinkau policininko profesiją. Ir viskas, ką aš daryčiau, susiveda į tai: mano pomėgiai, interesai, laisvalaikis, mano šeima ir mano mažos paslaptys, gražios gyvenimo akimirkos ir smulkmenos. Visa tai yra vienybėje, kuri baigiasi tarnyste.

Parašęs tiek sustojau ir ilgą laiką negalėjau rašyti, vis galvojau, o ką toliau parašyti: tenka matyti ne tik tuos policininkus, kuriems gerai sekasi, kurie gerai nusiteikę, bet ir tas šeimas, kurios paėmė kreditus, turi vaikus ir vos galą su galu suduria, kurioms nepasisekė šeimyninis gyvenimas, kurios skiriasi, taikosi, mušasi, mylisi ir taip be galo. Kaip motyvuoti tokius žmones, kurie gyvenime negali atsispirti nuo žiaurios kasdienybės? Šiandien atsakymo nėra ir jo nebus, nors ir kaip to norėtume. Neseniai teko kalbėti su vienu darbuotoju, kuris sakė: „Na, gerai, rašai, keli problemas, jas analizuoji. O ką siūlai, ką pats gali padaryti, kad gerai būtų policininkams, jų šeimoms ir pan.?“ Ilgai galvojau, ką atsakyti, ir liūdniausia, kad negaliu surasti to tikrojo gero sprendimo, to tikrojo gero pasiūlymo. Va, visai neseniai kolega anonimas į šuns dienas išdirbo savo vadovą. Tačiau visoje šitoje mūsų sistemoje vadovai yra tokie pat žmonės: su savo džiaugsmais ir negandomis, su savo nelaimėmis ir pasiekimais. Jie tokie pat žmonės, tik prisiėmę didesnę atsakomybę.

Baigiant sugrįšiu į ten, kur pradėjau: žmogus gali pasiekti aukštumas tik tada, kada mato prieš save nepasiekiamą tikslą, tokia jau jo prigimtis.

Gintaras Bagužis

Gairės: gyvenimas, Napoleonas Hilas, pagalba, pareigūnas, Policija, Teigiamas požiūris ir sėkmė, tikslas, žmogaus prigimtis