Polisauga.lt

Žmonės mėgsta švęsti jubiliejus ne tik dėl to, kad šventimas savaime yra smagus procesas. Dažniausiai švenčia dėl to, kad jubiliejus turi savo objektą, dėl kurio viskas ir vyksta.

Šie metai Lietuvai yra ypatingi – 20 metų Lietuva yra nepriklausoma valstybė. Šitas jubiliejus yra savas ir artimas dėl to, kad mes kartu gimėme, augome, kartu su Lietuva ir senstame. 20 metų yra labai mažas tarpas žmogaus gyvenime, todėl prisiminimai yra artimi, pergyventi.

1990 03 11 buvau dar studentas, gyvenau bendrabutyje šalia Seimo, todėl, savaime aišku, tą vakarą buvome prie Seimo, tada dar Aukščiausiosios Tarybos. Kartu džiaugėmės, skandavome, tikėjome nauja perspektyva. Labai gerai prisimenu Sausio įvykius, kada su būsima žmona ir  draugais tą lemtingą naktį leidome prie televizijos bokšto. Tada šildėmės prie laužo, dainavome dainas ir šokome, negalvojome, kad tankai gali pakreipti gyvenimą kita linkme. Taigi matėme tankus, matėme, kaip jie pervažiavo vargšą „moskvičių-kabluką“, kaip bokšteliu sukinėjosi ir bandė išgąsdinti susirinkusius ten žmonės. Visgi nepabūgome ir skandavome, kol neišgirdome trasuojančių kulkų, nepamatėme dūžtančių langų stiklų ir tankų, besiveržiančių į televizijos bokšto teritoriją. Išsigandome, su mumis buvusios merginos pradėjo verkti, todėl skubiai pasišalinome ir neberodėme didvyriškumo, nes situacija buvo jau nulemta.

Gerai prisimenu tų pačių metų vasarą įvykusį pučą Maskvoje. Tą dieną Plungėje namuose pjoviau žolę ir, kada išbėgusi mama pranešė šitą žinią, pajaučiau didžiausią skausmą kažkur viduje. Ir netikėtai mintis persmelkė visą kūną: negi vėl sugrįš senieji laikai. Ačiū Dievui, viskas pakrypo teisinga krytimi. Nuo tada ir prasidėjo tikrasis mūsų ėjimas į Lietuvą.

Kovo 11 dieną priimtas Nepriklausomybės Aktas nurodė kelią ir mums, jaunajai kartai. Entuziazmo buvo daug ir, vos pasigirdus informacijai, kad policijai reikia naujų vėjų, ėjau labai nesvarstydamas ir tikėdamas, kad policija yra ta vieta, kur ką nors galima pakeisti. Atsimenu, nuėjau pas Vilniaus m. VPK viršininką V. Leipų ir pasakiau: noriu dirbti pas jus. Viršininkas (tada vadinosi vyriausiuoju komisaru) pasižiūrėjo į mane, paklausinėjo, ką baigiau, ir pasiuntė į medicininę komisiją. Taigi tapau jaunesniuoju inspektoriumi viešosios policijos skyriuje. Tuo metu šitame skyriuje buvo įdomu ir sunku dirbti, nes aptarnavome visus renginius. Kaip žinia, 1993 metais į valdžią atėjo vadinamieji buvę komunistai, taigi mitingai ir piketai buvo kasdienis darbas. Mus tada vadindavo Lenino anūkais, nes gindavome teisėtai išrinktą valdžią. Kiekvienas mitingas praktiškai užsibaigdavo mėginimu įsibrauti į Seimą. Teisybės dėlei galiu pasakyti, kad tuo metu nė vienas žmogus nepateko į areštinę, taip pat nė vieno atžvilgiu nebuvo naudojamos jokios fizinės prievartos formos, išskyrus įkalbinėjimai. Dirbant šitą darbą, pradėjau domėtis nusikalstamumo prevencija, jaučiau, kad dirbti skyriuje man darėsi nebeįdomu. Patekau į Vidaus reikalų ministeriją, į Štabą – naujas darbas pats savaime mane susirado. Taigi, kai jau grįžau į Vilniaus miesto 7 PK, teoriškai apie nusikalstamumo prevenciją buvau gerai pasikaustęs. Todėl trys metai, praleisti teritoriniame komisariate, buvo vieni įdomiausių karjeroje, nes praktikoje turėjau galimybės pritaikyti visas teorines žinias. Dirbant komisariate supratau, kad visuomenė labai nepasitiki policija, jos bijo ir netiki jos gera valia. Taigi teko nemažai pavargti, kad keturių seniūnijų bendruomenės mus įsileistų į savo tarpą ir mes taptume vienos šeimos nariais. Džiugu ir dabar, praėjus tiek metų, susitikti su mokyklų direktoriais, seniūnais arba tiesiog gyventojais, smagu ir dėl to, kad šie susitikimai dauguma atvejų būna malonūs. Palikdamas komisariatą jaučiausi smagiai, nes mano tikslas, einantis kartu su tarnyba, bent iš dalies buvo pasiektas. Jau dirbant VPK, viena iš sričių, už kurią aš buvau atsakingas, buvo tarptautiniai ryšiai. Per  5 metus lankiausi įvairių pasaulio šalių policijose, stebėjau, kaip jie organizuoja darbą, ir su liūdesiu lygindavau mūsų policiją. Vieno tokio vizito Taline metu, dalyvaujant šventiniame Estijos policijos minėjime, išgirdau frazę: „Estijos policija sieks tapti pačia moderniausia struktūra pasaulyje“. Iš pradžių pagalvojau, kad nesupratau, po to, pasibaigus susirinkimui, dar perklausiau, ar tikrai policijos prefektas pasakė tokią frazę. Man patvirtino, kad tai tiesa. Taigi, ilgai neįvardintas sau, mano tikslas darbe tapo man labai aiškus – dirbti taip, kad būtum geriausias. Mūsų policijos tiksluose negirdėjau panašių frazių, matyt, mes nebuvome dar pasiruošę. Vis dėlto netolimoje ateityje norėtųsi iš policijos vadovo išgirsti frazę, kad mes esame ta institucija, kurią visuomenė labiausiai gerbia, kuria pasitiki, ir viską darysime, kad ir toliau tokie būtume.

Gairės: dvidešimtmetis, Lietuva, nepriklausomybė, VPK