Polisauga.lt

Buvusios galingos, nors ir nelabai vykusios, SSRS imperijos sostinės vienareikšmiškai įvertinti neįmanoma. Tai miestas, kuris gali patikti, gali ir nepatikti, jį gali mylėti, o kartu – bijoti. Tai miestas, kuriame aš jaučiuosi mažas ir neapgintas, išnykęs tarp masės žmonių, aukštų namų ir  8 juostų gatvių.  Šitas jausmas ypač sustiprėja važiuojant garsiuoju Maskvos metro, kuriame per dieną migruoja gal kokios trys Lietuvos. Važiuodamas metro suvoki, kad Lietuva – tai mažytis žemės lopinėlis, kuriame gyvena tik, kaip sakė vienas maskvietis, vienas Maskvos rajonas.

Visi, kas važiavo metro, turėtų prisiminti, kad tai geriausia vieta paskaityti. Teko stebėti merginą, kuri, stovėdama ir niekur nesilaikydama, skaitė knygą. Stovėjau ir žiūrėjau, kaip jinai jaučia kiekvieną traukinio judesį.

Net 16 juostų negelbėja nuo spūsčių

Kas bent kiek domėjosi Maskva, girdėjo apie didžiuosius „kamščius“. Gatvės čia labai plačios, yra net 16 eilių, Vilniaus kamščiai prieš maskvietiškus atrodo tik mažučiai „kamštukai“. Naktį automobilių taip pat nesumažėja, nes tuo metu į gatves išvažiuoja parduotuves bei įvairias įstaigas aptarnaujantis transportas. Apskritai – automobiliai užtvindė visus kiemus, šaligatvius, skverus. Deja, nespėjama statyti automobilių stovėjimo aikštelių – nei požeminių, nei antžeminių. Tad, važiuodami kelis kilometrus, kamštyje jie gali praleisti ir valandą. Įdomiausia – net suprasdami, kad niekur nenuskubės, vairuotojai visokiais būdais stengiasi aplenkti priešais stovinčią mašiną, taip siekdami „išdurti“ nors vieną.

Į parduotuves tik apsidairyti

Stebina parduotuvių prabanga. Kadangi apsistojau miesto centre, tai užsukau į įžymųjį GUM‘ą, į kurį pieš 20 metų plūsdavo visa Sovietų Sąjunga. Tačiau dabartinis GUM‘as šiandieną jau nebe tas: lankytojų mažai, vos vienas kitas. O kaip kitaip: vitrinose matėsi vien garsių firmų pavadinimai ir prabangiai aprengti manekenai. Neužėjau nė į vieną parduotuvėlę, nes buvo aišku: „ne tau, berneli…“. Taigi sėdau į metro ir, pavažiavęs keletą stotelių, patekau į rajoną, kur galima sutikti tikrųjų maskviečių. Susiradau šalia metro esantį prekybos centrą, kuriame tikėjausi sužinoti tikrąsias kainas, priimtinas paprastam mirtingajam. Deja, tik pavaikščiojau po tuščią šveicariškų laikrodžių parduotuvę… Žvilgtelėjau, kiek gi gali kainuoti vienas laikrodukas – ilgai teko skaičiuoti, kiek mėnesių man tektų dirbti, kad galėčiau bent vieną, patį paprasčiausią, nusipirkčiau. Skaičiavimų rezultatas – visus metus! Turtingi žmonės tie maskviečiai… Tada pagalvojau, gal rūbai čia pigesni. Deja, situacija ta pati – garsios firmos, rūbai prabangūs, nuobodžiaujančios pardavėjos ir, savaime aišku, aš vienas skyriuje. Užėjau ir į maisto skyrių, galvojau, gal bus geriau. Vėl teko nusivilti – alus nė kiek ne pigesnis negu pas mus. Išėjau nieko taip ir nenusipirkęs –  iš kur man tokie pinigai?!

Milicija – taip turi būti

Kadangi esu policininkas, buvo įdomu stebėti gatvėje dirbančius kolegas. Milicininkų gatvėse tikrai daug, bet, kaip sakė vienas maskvietis, tik ne ten, kur reikia. Mačiau visokių situacijų: čia milicininkas tiesiog gatvėje eina valgydamas riebų beliašą, suvyniotą į celofaną; kita milicininkė metro stovėjo atsirėmusi į sieną, koją ant kojos užmetusi stebėjo aplinką – matėsi, kad liūdna jai, nes retkarčiais pasižiūrėdavo dar ir į tylintį mobilųjį telefoną. Kelių milicininkų gatvėse tikrai nemažai, galima sakyti – kas puskilometrį, ir, matyt, kiekvienas turi savo zoną: kažką stabdo, kažką aiškina, žodžiu, nesnaudžia – gyventi gi reikia. Patys maskviečiai juokauja, kad kartais, susistabdęs vairuotoją, milicininkas ima ir iš karto paprašo: atsiskaitome iš karto, kol dar neprikibau. Todėl, žiūrint į visą tą būrį dirbančių ar liūdinčių milicininkų, galvoji, ar tikrai jie tokie reikalingi? Bet žmonės dėl to nekelia problemų, jiems ir taip yra savų reikalų.

Gal vis tik Lietuvoje geriau?

Pasibaisėjau sužinojęs, kad, norint gauti paskolą, nesvarbu kam – automobiliui ar butui, čia reikia mokėti 19 procentų metinių palūkanų. Ir ima, o ką daryti?!

Visgi, kalbėdamas apie rusus negali nepaminėti jų vaišingumo, nuoširdumo, geranoriškumo. Sako, jei jau rusas ką įsimyli, tai amžiams. Sutikau keletą maskviečių, kurie Lietuvą myli ir ją garbina. Viena profesorė man pareiškė, kad jai Lietuva taip patinka, kad ji būtinai imsis mokytis lietuvių kalbos, idant geriau suprastų mūsų kultūrą.

Mano kelionės tikslas ir buvo išaiškinti žmonėms, norintiems investuoti Lietuvoje, kokias jie turi galimybes teisėtai atvykti ir gyventi Lietuvoje. Susilaukiau daug klausimų ir džiugu, kad Rusijos verslininkai nori atvykti į Lietuvą, nes žino, kad Lietuvoje gera gyventi.

Gairės: Lietuva, Maskva, milicija, Policija, Rusija